Apie maliariją – kaip aš nesusirgau (dar)

Sveiki,

Jūs. Nes mes vis dar nelabai. Nekeliavom niekur savaitgaly, ramiai leidom laiką čiaudėdami, sloguodami, kosčiodami bei gerdami antimaliarinius vaistus. Kodėl?

Kaip jau žinote, mano kolegos apsirgo pirmieji. Bet nebūčiau aš aš, jei nesekčiau pavyzdžiu. Tad trečiadienį vakare po tabletės panacėjos (ar paracetamolio, kaip daugelis vadina) ir kiek didėlesnės dozės vitamino C vis dar gulinėjau ir zurkiau, kad jaučiuosi nekaip. Jau žinojom, kad Olivia serga maliarija, tad ir mums su Rikard (ok, gal labiau man, Rikard nuolat geria “kad nesusirgčiau maliarija” tabletes) buvo neramoka. Prasidėjo gūglinimas “tad kokie tie tikrieji maliarijos simptomai”, “kurios rūšies maliarija mūsų rajonuke gresia apsikrėsti” ir panašiai.

Ir susigūglinom. Simptomai “nuovargio plius peršalimo”. Gan lengvai sau pritaikiau kokių 70 procentų – ir prasidėjo nerami naktis. Man, žinoma.

O ryte – o ryte atradau dar ir galvos skausmą (o, dar vienas simptomas!). Ir nulėmiau sau bei kolegoms nevykimą apžiūrėti parko, įkvėpusio “Liūtą karalių”. Visgi kelionę apturėjom. Į ligoninę. Aš labai prašiausi, Rikard pasisiūlė pavėžėti (turime oldskūlinį džipą-sunkvežimį, o Rikard mokosi Australijoj, tad važinėja ta pačia kelio puse kaip ir Kenijos žmonės – kaire). Lydėjo mus ir vienintelė Rossmina orphans care darbuotoja Faith. Kelionė užtruko kokias penkias minutes, po kurių atvykome į gan gražią mažulką ligoninytę (labiau polikliniką). Buvo po aštuonių dešimt tad teko šiek tiek palaukti gydytojų (dviejų kenių su baltais chalatais). Laukiamasis – kažkas panašaus į vidinį kiemelį su stogeliu (nei tai vidus, nei tai išorė).  Sulaukėm gyytojų, užsiregistravom, pakalbėjau su gydytojų (pakalbėjau, nes tik klausia jie, kokie simptomai, patys neapžiūri, nieko netikrina), paskyrė maliarijos testą, susimokėjau už šiuos džiaugsmus (kažkur 3.80 Lt, mažu net į PZU nereiks kreiptis ). Ir Rikard nusprendė prie progos maliarijos testuką nučiupt – tai vis tiek jau atvyko, manęs reikia laukt, nebrangu.. Kitas žingsnis – laukiame laboratorijos žmogaus. Palaukėm kokių minučių dešimt, vyriškis didskas, baltu chalatu ir dezinfekuotom rankom atvyko.  Kūl. Pasiteiravom, ar švirkštus naudoja tik po vieną kartą (o ką gali žinot), pasirodė, kad antrąkart naudojami jie sulūžtų, tad leidomės bakstelnėjami po kartą į pirštuką.

Vėl palaukėm. Pusvalanduką, gal daugiau ir… Štai rezultatai.

Woohoo, man NO malaria ir, o keistybe, Rikard gavo YES malaria. Hmn, keistoka

Tačiau vaistų gavom vienodų – antimaliarinių ir nuo skausmo/uždegimo.

Mano dozė (trys dienos, iš viso 33 tabletės) kainavo maždaug septym centų (tai skambyt man į tą PZU ar kaip?). Nusipirkom vaistukų ir namolio patraukėm.

Grįžom, pagūglinom vėl, ar vaistai geri. Pasirodė, kad Pasaulio sveikatos organizacijos (WHO) rekomenduojami nuo stiprėlesnės maliarijos formos. Šioji mūsų regione ir apsireiškia. Kūl.

Kitas tris dienas sirgom.

Tada nusipirkom tinklus nuo uodų virš lovų. Nebetikim Nairobio keniais, katrie sako, jog rozetinis uodų baidiklis veikia. Vat nes neveikia.

Mūsų rajono maliarija pasireiškia maždaug po 2 savaičių nuo uodo įkandimo, o antimaliarinius vaistus pabaigėm sekmadienį. Tad šį savaitgalį labai planuojam nesirgt ir jau applanavom kelionę su norvego-australo šeimos draugu. Vėlgi kūl. Tikiuosi, šita išdegs ir kitam pasipasakojimui turėsiu kelionės įspūdžių.

Linkėjimai iš šalies, katra, pagal mano penktoko rašinėlį, yra pasaulio centre.

Kaip Jūs?