Velykos :)

Su šventėm

Tikiu, smagiai atminėjote Velykas. Aš šįsyk nešvenčiau, nes gyvenu šiuo metu pas Septintosios dienos adventistus, o jie Velykų nemini. Tačiau atkreipiau dėmesį į pirmadienį atsitikusią Pasaulinę maliarijos dieną (aktuali man ).

Tad ką gi veikiau aš per Velykas? Kenijoj Didysis penktadienis ir Velykų pirmadienis yra atostogėlės. Ta proga mano kenių šeima (tėtis ir sūnūs abu) keliavo į gimtinę – Luo genties žemes, netoli Viktorijos ežero. Kartu vykau ir aš

Kelionė į vieną pusę truko šešias valandas. Taip. Visų pirma atvykę aplankėm laidotuves (dažnokai man pasiseka apsilankyt kenių laidotuvėse). Laidotuvės yra smarkiai masiškesnės. Labai labai visi giminės, pažįstami ir nelabai susirenka, pabendrauja, jei seno žmogaus laidotuvės „švenčia ilgą ir laimingą gyvenimą“, nelabai liūdi, padainuoja. Tada kiekvienos šeimos atstovai pakalba (labai netrumpai užtrunka). O tada palaidoja žmogų kertelėj kiemo. Jei laidotuvės didėlesnės net Kenijos mastais, apsilanko ir vietinis Parlamento narys (taip ir šiose laidotuvėse atsitiko). Mat politikai visur politikai, o kur minia, ten ir politikas nepraleis progos tarti žodį (arba daug daug daug daug žodžių. Taip pat laidotuvės yra „supažindinsiu merginą su gimine“ vieta. Tad jei atsiveži kokį nematytą moteriškaitės veidą (mane) ir esi panašaus amžiaus kenis (abu broliai), labai sulauki sveikinimu iš giminaičių, kad „mzungu“ atvedei į šeimą.

Tada aplankėm kenių močiutę. Kadangi kenis vidutiniškai moka savo gimtąją Luo kalbą, o pristatė mane močiutei šia kalba, tai apturėjom nejaukaus džiaugsmo akimirką, kai močiutė klaidingai suprato mane kaip kenio merginą. Et.

O tada jau lankėm kenių šeimos „home“. Ala vasarnamis (nors nelabai tinka pastatą vadinti vasarnamiu, kai jis stovi ties pusiauju..), kur šeimyna apsilanko bent du kartus per metus. Tačiau name nuolat gyvena tarnų šeima, auga bananai ir kukurūzai. Beje, pietinė Kenijos dalis stipriai gražesnė (man) nei viduriukas (šiaurės nemačiau). Pietūs – tropikai, su lietum, žalia žalia, auga bananai, yra vandens telkinių, ne visų karvių šonkauliai šviečiasi. O kuo šiauriau, tuo dykumiau. Pačioj šiaurėj, netoli Turkanos ežero, dabar labai sausra ir vaikai miršta iš bado.

Tai štai kaip gražu kenių iš Luo genties namuose:

Šeštadienį, kaip ir priklauso Septintosios dienos adventistams, ėjome į trijų valandų trukmės pamaldas šioje bažnyčioje. Kenis vertė man visas mišias bei gavau pažaisti su vaikučiu. Tai visai įdomu buvo. Jųjų pamaldos interaktyvesnės, o pamokslą skaito bažnyčios bendruomenės narys.

Vėlėliau aplankėme Kisumu miestą ir valgėm žuvį Viktorijos ežero pakrantėj. Viktorijos ežeras yra labai labai didelis, priklauso po gabalaitį kelioms Rytų Afrikos šalims, yra labai labai užterštas ir toliau teršiamas, turi bilharzijos (bloga parazitiška liga) ir kelis pakrantės kilometrus apdengtas vandens hiacintais, kurie dusina visą kitą ežero augaliją ir gyvūniją. Taip pat ežerą padaro panašiu į futbolo aikštę. Not nice.

Vieną iš vakarų beskaitant aplink žibalinę lempą (elektros dar nebuvo name) išryškėjo mano požiūris į „Lithuania is next to Russia“, kas lėmė kenių mintį „You hate Russia“. Aš, žinoma paneigiau, tačiau pasinaudojau proga paplėtoti „Sovietmetis Lietuvoje beigi trėmimai“. Giriuosi, kad skleidžiu lietuvišką požiūrį į sovietmečio istoriją.

Ta, kuri nuolat serga kokia tropine liga ar ligele

Apie paukštelius ir žvėrelius (antra dalis)

Sveiki,

 

labiau bijote radiacinio debesies ar Gadaffi’o kariaunos?

 

Abu minėtieji priešai yra pakankamai toli, tad aptarkime kitus paukštelius ir žvėrelius, katruos pasitaikė man laimė susitikt.

 

Paukštelių čia labai įvairių ir daug. Daugelio vardų net neįsivaizduoju, bet yra tokių gražių mėlynų (visur daug, skirtingo dydžio, įtariu, kad keleletas rūšių), kitokio atspalvio ir mažesnių balandukų (jaučiu, kad dove vadinasi). Vakar dar matėm gervę vietinę. Nemažai kur pavyksta pamatyti būūūūūūūrį marabu. Marabu tai dideli papampę ir labai labai negražūs gandrai. Ir šiaip, jei gandras sietinas su gimimu, marabu aš siečiau su mirtim. Na, nemieli jie man tikrai.

 

Prie paukštelių negalima nepaminėt flamingų. Beje, ne visi jie, Linute, rūžavi..

 

Per visą laiką Kenijoj apsilankiau trijuose nacionaliniuose parkuose: Hell’s Gate (aptartas trumpai anksčiau), Lake Nakuru ir Masai Maara. Išrikiuoti pagal chronologiją, bet taip pat rikiuotųsi ir pagal šaunumą. Ir šiaip Masai Maara ribojasi su Serengečiu ir kartu sudaro greičiausiai puikiausią laukinių žvėrių apžvalgos parką Rytų Afrikoje.

 

Kokių mačiau žvėrių? Apžvelgsime pagal Rough Guide Kenya.

 

Babuinai. Taip. Nelab gražūs, gasdina kitas mažas beždžionytes ir yra su iltim. Nemielas žvėriukas.

 

Black and white Colobus monkey. Tik Safary walk (katras yra plius minus zoologijos sodas) mačiau. Beždžionė kaip beždžionė

 

Blue monkey. Mažytės mielos su mėlynais užpakaliukais

 

Šakalai. Jap, matėm, kaip Masai Maaroj sukiojasi aplink zebrą valgančius liūtus

 

Mangustos arba Rikitikičik. Irgi matėm Maaroj  iš toli. Pasakojau tada kolegams apie rusišką filmuką apie kobras ir rikitikičik. Reiks susirast tą filmuką grįžus.

 

Gepardas. Matėm gulinėjantį, bet greitai greitai bėgančio nematėm :/ Nelabai kreipė dėmesio į žmones – kaip didelis katukas.

 

Leopardas. Labai norėjom pamatyt. Bet mačiau vėlgi tik Safary walk, katras yra zoologijos sodas. Miegojo medy labai aukštai.

 

Liūūūtai. Trissyk matėm. Nakuru nacionaliniam parke tiesiog gulinėjo. O Masai Maaroj vieną kartą valgė zebrą, o kitą kartą gulinėjo aplink upelį. Net liūtukas buvo su gauja. Beje, Simba swahili kalba reiškia liūtas

 

Rock hyrax. Nesiūlo mano žodynas vertimų, tai papasakosiu. Vienąkart mateu nacionaliniam parke, o kitą – šiaip ant uolos. Žvėriukas tarp žiurkės ir triušio, papampęs, šokčioja ant stačių uolų akmenų ir šildosi saulutėj.

 

Dramblyyyys. Matėm Masai Maaroj. Daug. Didelių ir mažučių. Vaikštinėjo jie per daug dėmesio į turistus nekreipdami. Man drambliai visada labai mieli atrodo, bet vietiniai sakė, kad vienas pavojingiausių žvėrių – dramblys.

 

Raganosiai. Baltieji ir juodieji. Man nesiskiria, bet vieni didesni, vieni retesni, vieni su didesne burna. Nebemenu, katra rūšis kuriais požymiais pasižymi. Nakuru matėm. Ten raganosių gan tankiai pasitaiko.

 

Zebrai. Kenijoj gyvena dvi rūšys. Mačiau vieną. Vadinasi burčelio zebras. Daug visur jų ganosi. Atrodo kaip itin papampęs kresnas arklys. Nacionaliniuose parkuose visuose pasitaiko. O bet tačiau kažkada tiesiog šalikelėj besiganančius matėm

 

Afrikos tapyras. Didelė plačiagalvė kiaulė su iltimis (kaip iš Liūto karaliaus). Labai dailiai juokingai bėga. Ir paršiukus matėm, šeimyna drauge labai dailiai atrodo

 

Begemotai. O mai, kokie anie dideli. Į Naivaša ežerą vykom begemotų pažiūrėt. Bet matėm labiau ausytes virš vandens ir kartais kokią akį. Bet Masai Maaroj.. Prigulę upėj mėsos kalnų, purškauja, išlipa krantan. Ir begemotukų, ir dičkių begemotų. Irgi, sako, pavojingi žvėriai. Burnos didelės. Ir dantys..

 

Kur begemotai, ten ir.. Krokodilai. Masai Maroj matėm toj pačioj upėj kaip ir begemotus. Bet reikėjo gerokai paieškot, mažesni išsislapstė. Kažkaip džiugina, kad nepasitaiko krokodilas ant kiekvieno kampo

 

Žirafos. Yra skirtingų rūšių. Matėm bent dvi iš jų. Labai gražiai eina, gražiai iškiša galvą pro lapiją ir šiaip labai dailus gyvūnas.  Matėm parkuose ir kartą tiesiog važiuodami keliu.  Patinka man žirafos )

 

Buivolas. Didelė pikta karvė. Su didžiuliais ragais. Vietiniai sako, kad vienas pavojingiausių Afrikos žvėrių. Nacionaliniuose parkuose yra nemažai. Visada atsisuka pažiūrėti į turistus nepasitikėjimo ir pykčio kupinu žvilgsniu.  Dažniau pasitaiko kaimenėj. Kaip iš filmukų apsupti paukščių, katrie parazitus kapnoja. O kai karšta miega po medžiais susiglaudę. Tik keli stovi ir saugo teritoriją.

 

Karvytės:

Visokių įvairių yra antilopių, kurias man sudėtingokai sekėsi atskirt. Daugelis panašios į strinas, tačiau galvijinė antilopė, antilopė Gnu, antilopė Topi labiau panašios į ateivius Skiriasi labai dydis ir ragai, spalva. Matėm mažulką antilopytę dydžio sulig šuniuku.

 

Dar yra milžiniškų drugelių ir naktinių drugių. Sprindžio dydžio

 

Tačiau vis padraugaunu su kokiu maliariniu uodu. Štai ir dabar įkaliau dozę antimaliarinių. Jausmas kaip peršalus tik jėgyčių mažiau

 

Su švente arba labiau kodėl nevarginau mielųjų skaitytojų daugiau nei dvi savaites

Nes aš tingi. Rimtai. Tai vienintelė tikroji priežastis.

Apžvelgus ką ir kaip nuveikiau per šią savaitę, sunku pateisinti savą apsileidimą.

Sekmadienį grįžom iš Nairobio. Pirmąsyk pačios visai be palydos nukeliavom nuo apsistojimo Nairobuje vietos iki Country Bus Station (Mamoms – Šalies (galėtume versti ir kaimo, labiau atitiktų vaizdą) Autobusų Stotis). Jau iš anksčiau buvom apvogtos, tai šioji kelionė sekėsi gerai. Tik vienąsyk krypties klausėm. Policininkų (vis uniforma).

Kelyje atsipurtėm kaip pridera daugiau nei tris valandas. Užtat matatu per penkiolika minučių nuo mūsų įsėimo užsipildė. To sum up (Mamoms – susumavus) – kelionė pasisekė. Tada nelabai ką paveikėm ir ėjom miegot.

Pirmadienis. Mokykla. Trys pamokos, namų darbų taisymas, valandos trukmės žaidimų pertrauka (futbolas, rankinis su kiauru kamuoliu ir „duosiu kamuolį, jei ką nors žaisit patys“, ai, dar tinklinis). O paskui – dar valanda su penktokais besimokant dalykų. O per pietų pertrauką tvarkiau mūsų apartamentą, nes išvyko du sugyventiniai, tai man reikėjo perorganizuot erdves. Veikla naudinga ir labiau namie jaučiuosi Ai, dar su vaikais darėm akvarelinius delnų atspaudus ant didelių lapų.

Antradienis. Spėkit? Taip, mokykla. Tiek pat pamokų, vargas su trupmenų palyginimu ir nuoširdus penktokų juokas, kai bandau jiems versti angliškus žodžius. Kiswahili tarimas nėra mano arkliukas..

Tada dar žaidimų pertrauka (rankinis yra visai visai labai nepopuliarus žaidimas mokykloje, o bet turiu kelelias septintokes ir pora šeštokių, atsiprašau, septintaklases ir šeštaklases (koks tinkamas žodis?), kurios laukia manes žybsinčiais akeliais ir žaidžia noriai iki pavargimo. Negaliu paaiškinti kodėl mes žaidžiam rankinį (nei aš nei jos taisyklių gerai nežinom). Tačiau antradienį pavyko man prikalbinti mokytoją, kuri gyvenime yra žaidusi rankinį, pateisėjauti. Būtų buvę itin smagu. Buvo tik smagu, nes minėtoji ledė be lazdos mokyt negali (literaliai). Atsinešė lazdukę ir už klaidas vis kėsinosi kokiai mergelikei užvanot. Bent taisyklių išmokom..

Po pamokų skalbiausi dubenaityje rūbus. Žiauriai sunku iš visko, kas yra šviesios spalvos, išplaut rusvas dulkes. Gerai, kad baltų rūbų prisikroviau :///

Paskui sėdėjau su berniukais, nes vienas nelabai namų darbus ruošia, tai sėdėjau, kol parašė rašinį, katrą uždaviau. Prastai parašė, bet vis šis tas. Su kitais mokėmės daugybos lentelę, mačiau didžiausią tarakoną gyvenime. Vaikai stipriai juokėsi iš mano lengvo drebulio kampe.

Trečiadienis. Trys pamokos, rašinių taisymas (kai nemėgstu.. Kai katrie nelabai moka rašyt žodžius, o rišlių minčių dėstymas taip retai pasitaiko, kad na tikrai retai. Žaidimų pertrauka, per kurią pirmąsyk pamėginau žaist rankinį (pamokiau savaitę kitus, atėjo ir man metas pasimėgint D). Gerokai gavau kamuoliu į galvą. Bet smagu buvo Per papildomą valandą su penktokais mėginau jiems paaiškint algebrą (šiaip, ne pagal programą). Nepavyko ://

Taip pat pirkau mažiukų bananų ir mangų nelabai didelių.

Po pamokų vairavau per užkampių keliukus (tinka ir asilams, bet subalansuota ožkoms) atsigabenti firewood (Mamoms – malkų). Gavau palaikyt trijų dienų amžiaus mergytę. Ilgakasė mažulka Kokia trečia, jei neklystu, šeimynoj. Kiti du, manau, dar nekalba. Taip pat šioji šeimyna neturi elektros ir naudoja žibalines lempas. Nei tai labai liūdna, nei tai labai džiugu. Keistoka.

Grįžom pritemus (reiškia, kad buvo po septynių. VISADA čia nuo šešių iki septynių vakaro yra prietemis. Visus metus. Kaip neįdomu..). Tat įrodo, kad aš galiu vairuoti didelį griozdišką senutį truck (Mamoms – toks džipas, bet su integruota priekaba, kur gali daiktų ir/arba žmonių vežtis) po duobėtus smėlio kelius sutemus. Gal reiks šiuo nauju įgūdžiu CV pasipildyt

Tada su vokiete žiūrėjom filmą „Australija“. Labai gražus. Vietom apie antrą pasaulinį.

Ketvirtadienis. Penkios pamokos. Vis dar kova su trupmenų palyginimu. Is it sth wrong with me or with them? Both?!! Taip pat skaitėm Ezopo pasakėčią apie saulę ir vėją. Per kūno kultūrą mergaitės labai liūdėjo, kai berniukams atiteko futbolo aikštė. O bet tačiau jų šaunioji mokytoja (aš) parodė joms subtilų ir įstabų krepšinio kamuolio varymosi meną (antru bandymu net pataikiau į krepšį, kuris yra be lentos, nes ten iš tiesų netball’o aikštelė(kas yra netball’as? Žinau tik kad žaidimas mergiočių ir pakopijuotas nuo krepšinio)). Tada jų šaunioji ir puikioji mokytoja (vis dar aš) žiūrėjopenktaklasių  (tikrai šitas žodis vartotinas?) mergelikių mielai juokingus bandymus varytis kamuolį ir mesti. Žiauriai cute. Reiks gal darsyk pamėgint ir pafilmuot Kaip visada su kitom mergaitėm pažaidėm rankinį (aš vėl žaidžiau, jos po truputį pradeda suprast, kad aš rankinio žaist visai nemoku..).

O tada važiavom aplankyt mokytojos, katros anyta numirė. Važiavimas atrodė taip: aš vairavau jau apdainuotąjį truck. Dvi moteriškaitės sėdėjo šalia (vieta šiaip vienam skirta, o lieknų virš trisdešimt čia retai pasitaiko..), keturi asmenai trims keleiviams skirtoje erdvėje viduje (labai labai užpildė erdvę) ir dar, nepabijokim to žodžio, BELENKIEK žmogų integruotoje priekaboje (koks čia žodis tiktų?). Turėjau lėtai važiuot, kad neiškristų D

Jie čia turi tokius pasibuvimus nuo mirties žmogaus iki laidotuvių (visokie giminės, draugai, pažįstami ir nelabai, kolegos, šiaip žmonės lankosi ir šnekučiuojasi) ir šie pasibuvimai gali trukti kokias dvi savaites.. Tai vat tokiam apsilankėm. Visai neliūdni šeimynykščiai. Gal dėl to, kad daugelis uber (Mamoms – labai labai) religingi ir stipriai tiki, kad po mirties artimieji į rojų keliauna. Žo, pavaišino mus arbata. O dėl netekties kolegė mokytoja tris savaites neis darban. Ilgokai.

 

Penktadienis. Šiandie. Ir mes turėjom nedarbadienį. Nes mokytojai renka profsąjungą, tai mokykla nedirbo. Daug miegojau, vykome apsipirkti (pirkom ananasą), nešiau sulopyti rankinio kamuolį (sėkmingai), skaičiau knygą, vežiau žmogų į ligoninę, nes bekapodamas malkas netyčiom susikruvino galvą kirviu. Žaidėm su vaikais kieme rankinį (pati pasiūliau, nes futbolas man stipriai nesiseka..).

 

Jau yra isteriškai vėlu (man) – pusė dvylikos, tai eisiu miegot. Reiks ką naudingo ryt nuveikt. Kaip Jūs? Kaip kovo 11 ir Genijaus gimtadienį šventėt?

 

Linkėjimai,

Ta, kuri įdegė ruožais.

 

Aido gimtadienis ir paukšteliai su žvėreliais

Sveiki, kaip sekasi?

Šis pasipasakojimas bus labai trumpas, nes vėluoju mokyklon.

Visų pirma, Aidai, su gimtadieniu! Dabar tu senas ir išmintingas

Kaip visada, jei užvadinime Aidas – nelabai jis bus paminėtas daugiau.

 

Peršokime prie kitos temos, ar tik neatėjo laikas susipažinti su Kenijos gamta ir gyventojais?

Atėjo.

 

Pradėkime nuo kiemo. Pas mus kieme gyvena višta (oficialiai).

Dar gyvena daaaaaaaaaug driežų ir driežiukų. Kai katrie yra nuobodžios kamufliažinės spalvos, o kiti yra geltoni su violetine ir ryškūs, vadinasi geko ir, marods, gaudo tuos kitus driežus. Sako, kad driežai valgo uodus, tai aš neturiu priešybinių jausmų jūjų atžvilgiu. O bet Olivia turi. Gal dėl to, kad vieną mažutėlį rado besiaudama bate.

Vokietei Vivian labiausia nepatinka tarakonai. Na, tie dideli kur skraido gal ir nėra mieliausi sutvėrimai pasauly. Ir išvis tarp tarakono ir žodžio miela nebuvo nėra ir nebus nieko bendro.

Aš labū labiausiai nemėgstu įvykusio susitikimo su žiurke. Fui. Obettačiau įvykęs susitikimas rodo, kad žiurkių mes kieme turim. Fui darsyk.

Labiausiai šią ilgai brandintą temą papildyti ir paviešinti paskatino vakarykštis įvykis. Apsilankė pas mumis vakar vėlokai driežiukas (su uodega sprindžio dydžio). Ir ką, nužiūrėjau, kad mielas, sakau, tegu sėdi ir vabalus gaudo (jie taip daro). O vabalai man mažiau miela nei driežiukai nedidski. Atsinešiau fotika, prizoominau kelias nuotraukas, žiūriu, kad juokingai jis moka juint uodegą ir dar toji traška juokingai. Nutariau pasidalint šia patirtimi su kambariokais. Mergelikės jau plius minus miegojo, tai tik norvegas-australas į kvietimą apsiliepė. Bet kėslai jo buvo nevisiškai geri..

Ilga istorija trumpai: po kokių 7 minučių ir naudodamas dubenėlį bei puodelį, Rikard driežiuką sumedžiojo. Patikrinta ir tiesa – driežiukai didžios baimės akivaizdoj numeta uodegą (spėkit, ar du balti dideli, katrie tave vaiko su puodeliu ir dubenėliu yra didi baimė). Tada uodega jau atskirai nuo driežiuko visaip tamposi trūkčioja ir kitaip visaip darkosi. Šis netikėtas (nesvarbu, kad mes tą driežą vaikėm) vaizdinys paveikė mane kaip kraujo davimas Linutę. Bet neapalpau. Bet fuuuuuuuuuui.

 

Tai tiek, gražaus jums ryto, tikiuosi, kad per savaitgalį pamatysiu dramblį gal tema tada pasipildys mielesniais žvėriais.

P.S. Aidai, apkabukas tau didelis labai ir stiprus labai.

 

Prieš mėnesį

Sveiki,

su švente vakarykšte. Ta proga (ir dar ta, kad jau mėnesį nuo manęs ilsitės) praskleidžiu paslapties šydą į pirmasias mintis svetimoj, visai ne Europos, žemėj.

Šiame parašyme jūs sužinosite ne tik, kaip Jūsų nuolanki (nors nelabai stropi) autorė jautėsi tik atkakusi Nairobin, bet ir išsamiau susipažinsite su mistiškuoju „matatu“.

O šiaip mano mokiniam egzaminas antradienį, tai man ir taip daug streso, bet pasižadu parašyt ką normalesnio netolimoj ateity.

Tai štai, laiškas iš sausio 15tos:

„ Pamąsčiau, kad prie progų, pravartu būtų taipint kompiuterint – nieks niekada nesužinos, kada sutiks mano lapsis internetą, bet smagu būtų šitokia proga pasinaudot.

Tai gyvenu šiandie ir rytoj ir nuo atvykimo (4 naktys suvis bus) su šeimyna – trim broliais. Pasibūnu labiau su jaunėliu, vidurinis labai egzaminasi, o vyriausiasis – stiuardas. Šiandien papažindino su savo mergina. Sakė, kad jie kitamet tuokiasi. Miela. Neišdrįsau pasiteiraut, kiek jam kainuos nuotaka.

Apie nuotakų kainas. Dar LT (aišku, kad LT, kai čia netas labiau staigmena nei tikimybė) rastam bloge lietuvaičio skaičiau, kad keniai jaunikiai moka nuotakos šeimai. Pasiteiravau ir savo prižiūrėtojo kenio, ar čia tokie dalykai tik gūdžiuose kaimukuose. Tai sakė ne. Nairoby (sostinėj – aut. Past.) nusižiūri jaunas kenis žavią pupą, padraugauja, jau kaip ir tolimesnė bendra lemtis aiški. Supažindina išrinktoji savo mieląjį su sava šeimyna, gal slapčia dar ir paverkia, kaip labai ji be jo negali gyvent.

Ateina metas susėdimui. Susiburia abiejų šeimų vyrai (tėčiai, dėdės, pusbroliai), jaunųjų neima, ir derasi. Mergiotės pusė visaip aukština mergiotę ir pasiūlo kainą. Pinigais ar karvėm, ožkom, viščiukais. Jaunuolio pusė taip pat nesnaudžia – derasi visaip, numušinėja kainą. Kažkaip susitaria ir dar datą vestuvių apsprendžia. Verdiktas pranešamas jaunikiui. Nesu tikra, ar gali jaunieji kažkaip to giminių nutarimo išvengt ir ką daro jaunasis, jei nelabai jam su pinigais.

Esmė: už nuotaką, vestuves ir viską, kas su tuo susiję, moka jaunasis (ir iš šeimos pinigų imt neoru). Pinigus taip ir pasilieka jaunosios šeima. Kaip suprantu, mergaites šitoj šaly gimdyt pelninga.

O labiau lyg ir norėjau pasipasakot, kad šeimyna mano tokia bendruomeniška labai. Turi po miegamąjį, bet, kiek buvau, visi sėdi holevalgomajamsvetainėjtelikokambarykurkartaisbunaneto. Arba tat atsitinka, nes aš esu (vargu), arba jie nuolat būna kartu. Aš irgi taip darau, bet jau šian visai su knyga sėdėjau, nes nepratus aš taip visą laiką su kitais pokalbiuot. Aš iš šiaurės vaikas.

Taip pat šian atsitiko man padalyvavimas AIESEC susirinkime ir taip pat LT pristatymas keniams studentams. Tai ne tiek jau ir daug iš jų žinojo, kad LT yra. Papokštavau LG su Tomu pasiūlytą LT tai BBB. Tai visai jiems patiko. Basketball, beer, beautiful girls. Ypač beautiful girls. Ai, ką čia kuklintis.

Buvau Strathmore University, katro pirmakursė sakė, kad jie greičiausiai yra best business school in East Africa. Gražu visai, su projektoriais, bet kažkaip vis tiek primena kažką nepribaigtą ar jau pagriuvusio iš kolonialinių laikų. Įdėsiu nuotraukų, bet tai vis tiek nesuprasit, ką turėjau omeniuj.

Vertas atskiro trijų tomų romano – Nairobio gatvių siaubas, bet kurio prekybos vadybininko pradžiamokslis ir kartu įgūdžių viršūnė, „viskas gerai tik truputį užsimerksiu“, „dar vienas tikrai tilps“, o jūs manėt, kad mūsų mikriukai nelabai atsargiai laksto – MATATU. Mažas, kokių 15 vietų atgyvenęs mikriukas su vairuotoju dešinėj pusėj, skriejantis Nairobio gatve.. Šian žiede mūsiškis nestabdė, gerai, kad automašina, važiavusi tiesiai į mus pagrindiniu keliu, stabtelnėjo pati. Visai kaip kokiam 3D filme, kai tiesiai tiesiai į tave lekia kita automašina.

Ir iš viso viena aš niekad niekur nėjau dar, o tu mikriukų nuoširdžiai prisibijau.

Vis dar apysunkiai sekasi neišsiskirt iš minios. Kartais žmonės pakalbina, bet aš nesuprantu, sveikinasi. Barbytė (aka female kenas), katra lydėjo šian mane namo, sakė, kad kai su manim ėjo, mandagesni keniai buvo. Nes aš mzungu – baltoji. Ir aš su eskortu visur visada.

Vakar buvom pasivaikščiojime (brangiam) po Nairobio nacionalinio parko pakrašty esantį plius minus zoologijos soduką. Manim nuoširdžiai domėjosi tik hiena. O bet tačiau matėm laukines žirafas su vaikučiu.  Iš šitų foto gal kažkaipir nujausit, įspūdį. Beveik visus fotografavau, išskyrus didelį katinėlį aukštai aukštai medy. Kaip kokiam šeštam aukšte, manau. Miegojo.

Tai bent random istorija pavyko „

Tai tiek, tikiuosi, nepamiršot vakar paplėvesuoti vėliava

P.S. Savaitgaly buvom pažiūrėt flamingų, raganosių, matėm liūčių su liūtukais, nufotografavau 466 nuotraukas (tikrai sick), labai mėgstu fotiko zoom’ą, buvom ant ugnikalnio kraterio. Kūl, ne?

Kaip Jūs?

Savaitgalis

Jambo!

Susitinkame 7.35 ryto pagal Kenija. Apie ką papasakosiu žvelgdama per sumuštinio kraštą? Apie savaitgalį. Susipakavom anksčiausiai kaip tik galėjom. Susikeitėm „popietukinių pamokų“ laikus ir antrą jau mindžiukavom prie matatu būdelės. „Trazitiniuose“ (mažučiuose, bet ant didėlesnio kelio) miestukuose yra tokios matatu būdelės. Ala booking office. Kioskeliai. Tai vat ateini ten valandą prieš kelionę, jie paskambina pradiniam matatu išvykimo taškui ir pasako, kad paliktų tau vietą matatu. Tada tiesiog stovi valandą ir lauki. Taip ir darėm.

Tad atkakę prieš dvi į matatu „ofisiuką“, apie šešias buvom Nairoby (išvykom apie trečią, kelionė irgi trys kažkur valandos, užtat kainuoja kokių 10 Lt). Tada atradom mums host’o atsiųstą taxi (wow and wee). Katras po matatu buvo tokio minkštumo tokio minkštumo, kad…..

Na, ir dar geras pusvalandis per Nairobi link pižonų rajono taxi (ok, pižoniškai pasitaikė ir mum keliaut).

Atkakom vėl į vakarinį Nairobį Riverside ar tai Lavington. Pas Rikard tetos draugą, apie 50 metų verslininką, gyvenantį Kenijoj, – Eric. Didelis didelis namas, vartų žmogus, apsauginis nakčiai (masajų karys), auklė, kažkas ir namus tvarko. Taip pat naktį paleidžiami trys liūtų medžioklės šunys. Užtat elektrinės tvoros nėra.

Eric susijęs su UN. Nevisai supratau, bet praeity lyg ir ten dirbo, o dabar turi savo kompaniją, kuri gamina Emergency food ir parduoda jį UN bei panašioms organizacijoms.

Eric šeimyna – daili šviesiai juodaodė žmona (kažkur dvigubai jaunesnė) ir mažulytė baltos odos ir šviesių plaukučių judviejų dukrytė. Nais.

Pirmą vakarą tiesiog pasipažindinom ir išvykom į UN žmonių ir jų draugų rokletų valgymo vakarą, kuris labiau buvo panašus į „tai štai kodėl šalyse, kur daug UN darbuotojų, alkoholis yra toks brangus – paklausa milžiniška“. O bet tačiau pasipažindinom su žmonėm, katrie dirba Somaly. Labai labai įdomu. Taip pat sunku labai sunku buvo neatkreipt dėmesio į faktą, kad baltieji virš keturiasdešimt ilgai dirbantys Kenijoj, yra linkę savo žmonas pakeisti ar papildyti bent dvigubai jaunesne dailute juodaode. Men..

Šeštadienis – didaus plano diena. Nuvykti į Rift valley esantį Naivasha ežerą pažiūrėt begemotų ir aplankyt šalia esantį Hell’s Gate nacionalinį parką (woohoo safaris). Check ir check. Labai labai vaizdinga diena, gaila, kad praėjusio vakaro nuovargis kiek jautėsi. Pažiūrėjom begemotų ausyčių, pelikanų ir kitokių paukščių, ugnikalnio kraterį iš tolėliau, zebrų, buivolų, įvairių antilopių ir laukinių kiaulaičių safaryje. Dar matėm žirafų. Kada nors gal ir fotkių parodysiu

Vakare vėl apturėjom pasibuvimą su UN žmonėm. Svečiavomės pas Unicef žmogų, katras rūpinasi vadovėliais Somaliui. Kai įdomių darbų žmonės turi

Sekmadienį apsilankėm barbekju pas Britų ambasadorių. Buvo daug indiškai atrodančių žmonių.

Tada vėl matatu, trys valandos ir grįžtame į kaimuką

Per visą savaitgalį labai daug kalbėjom apie vaikų namus, katruose gyvenam, ir mokyklą, katroj mokom. Tikiuos, kad apturėsim kalbėjimo rezultatų

 

Kaip jūs?

 

Apie maliariją – kaip aš nesusirgau (dar)

Sveiki,

Jūs. Nes mes vis dar nelabai. Nekeliavom niekur savaitgaly, ramiai leidom laiką čiaudėdami, sloguodami, kosčiodami bei gerdami antimaliarinius vaistus. Kodėl?

Kaip jau žinote, mano kolegos apsirgo pirmieji. Bet nebūčiau aš aš, jei nesekčiau pavyzdžiu. Tad trečiadienį vakare po tabletės panacėjos (ar paracetamolio, kaip daugelis vadina) ir kiek didėlesnės dozės vitamino C vis dar gulinėjau ir zurkiau, kad jaučiuosi nekaip. Jau žinojom, kad Olivia serga maliarija, tad ir mums su Rikard (ok, gal labiau man, Rikard nuolat geria „kad nesusirgčiau maliarija“ tabletes) buvo neramoka. Prasidėjo gūglinimas „tad kokie tie tikrieji maliarijos simptomai“, „kurios rūšies maliarija mūsų rajonuke gresia apsikrėsti“ ir panašiai.

Ir susigūglinom. Simptomai „nuovargio plius peršalimo“. Gan lengvai sau pritaikiau kokių 70 procentų – ir prasidėjo nerami naktis. Man, žinoma.

O ryte – o ryte atradau dar ir galvos skausmą (o, dar vienas simptomas!). Ir nulėmiau sau bei kolegoms nevykimą apžiūrėti parko, įkvėpusio „Liūtą karalių“. Visgi kelionę apturėjom. Į ligoninę. Aš labai prašiausi, Rikard pasisiūlė pavėžėti (turime oldskūlinį džipą-sunkvežimį, o Rikard mokosi Australijoj, tad važinėja ta pačia kelio puse kaip ir Kenijos žmonės – kaire). Lydėjo mus ir vienintelė Rossmina orphans care darbuotoja Faith. Kelionė užtruko kokias penkias minutes, po kurių atvykome į gan gražią mažulką ligoninytę (labiau polikliniką). Buvo po aštuonių dešimt tad teko šiek tiek palaukti gydytojų (dviejų kenių su baltais chalatais). Laukiamasis – kažkas panašaus į vidinį kiemelį su stogeliu (nei tai vidus, nei tai išorė).  Sulaukėm gyytojų, užsiregistravom, pakalbėjau su gydytojų (pakalbėjau, nes tik klausia jie, kokie simptomai, patys neapžiūri, nieko netikrina), paskyrė maliarijos testą, susimokėjau už šiuos džiaugsmus (kažkur 3.80 Lt, mažu net į PZU nereiks kreiptis ). Ir Rikard nusprendė prie progos maliarijos testuką nučiupt – tai vis tiek jau atvyko, manęs reikia laukt, nebrangu.. Kitas žingsnis – laukiame laboratorijos žmogaus. Palaukėm kokių minučių dešimt, vyriškis didskas, baltu chalatu ir dezinfekuotom rankom atvyko.  Kūl. Pasiteiravom, ar švirkštus naudoja tik po vieną kartą (o ką gali žinot), pasirodė, kad antrąkart naudojami jie sulūžtų, tad leidomės bakstelnėjami po kartą į pirštuką.

Vėl palaukėm. Pusvalanduką, gal daugiau ir… Štai rezultatai.

Woohoo, man NO malaria ir, o keistybe, Rikard gavo YES malaria. Hmn, keistoka

Tačiau vaistų gavom vienodų – antimaliarinių ir nuo skausmo/uždegimo.

Mano dozė (trys dienos, iš viso 33 tabletės) kainavo maždaug septym centų (tai skambyt man į tą PZU ar kaip?). Nusipirkom vaistukų ir namolio patraukėm.

Grįžom, pagūglinom vėl, ar vaistai geri. Pasirodė, kad Pasaulio sveikatos organizacijos (WHO) rekomenduojami nuo stiprėlesnės maliarijos formos. Šioji mūsų regione ir apsireiškia. Kūl.

Kitas tris dienas sirgom.

Tada nusipirkom tinklus nuo uodų virš lovų. Nebetikim Nairobio keniais, katrie sako, jog rozetinis uodų baidiklis veikia. Vat nes neveikia.

Mūsų rajono maliarija pasireiškia maždaug po 2 savaičių nuo uodo įkandimo, o antimaliarinius vaistus pabaigėm sekmadienį. Tad šį savaitgalį labai planuojam nesirgt ir jau applanavom kelionę su norvego-australo šeimos draugu. Vėlgi kūl. Tikiuosi, šita išdegs ir kitam pasipasakojimui turėsiu kelionės įspūdžių.

Linkėjimai iš šalies, katra, pagal mano penktoko rašinėlį, yra pasaulio centre.

Kaip Jūs?

 

Trumpa „darbo“ savaitė

Ryt trečiadienis. Pasitaikė trumpa „darbo“ savaitė. Vėlokai sekmadienio vakarą grįžom iš Nairobio, kurį aplankėm, nes nelabai turėjom ką veikt. Na, pirmas gyvenimo Kibati svaitgalis man nebūt buvęs labai rutinos kupinas, nes jis buvo pirmasis čia. Tačiau norvegas-australas Rikard, kuris jau buvo vieną savaitgalį praleidęs Kibati ramesy, vietoj nelabai nustygo. Taip ir išsiruošėm.

Mėginom atsikelt penktą, pavyko labiau šeštą – tad kėlėmės kaip įprastai. Tik darbo rytą dar ir prabėgam ratuką. Bent pirmą savaitę prabėgdavom. Nes dabar mūsų trio sirguliuoja. Trečioji trijulėj Olivija iš Ugandos. Nors viena ne Mzungu. Ir atvykimas Kenijoj jai – panašiai kaip man būtų kelionė Lenkijoj. Šalis kaimyninė, kalba kita, bet vis tiek panašumų yra.

Grįžkim prie praėjusio savaitgalio. Mūsų gyvenamosios vietos (Kitui Vaikų namų) įkūrėja užsiminė, kad galim pasiskolinti jos automobilį. Tad ir suskubom Nairobin. Truputį apgavo mus Matatu konduktorius, o ir kelionė labiau ne pusantros, o visos trys valandos (dar ir su kamščiais) atsitiko. Vos vos pavaikščiojom, žvilgtelėjom į Nairobio turgų (subalansuota turistams, vargu ar vietiniai užsuka), sulaukėm atsiųsto vairuotojo ir iškeliavom vakarinio Nairobio link.

Vakarinis Nairobis – baltųjų, ambasadorių ir turčių pakraštys. Atkeliavom greit ir patogiai susėdom laukt Rossmine – mūsų landleidės, vaikų namų įkūrėjos ir dar nakvynės su pusryčiais namų turėtojos (o pelnas vaikų namams keliauja). Palaukėm, užsisakėm labai trdiciškos niami čomos (kas išvertus stipriai praranda magiją – ant grotelių kepta jautiena) su ugali – Afrikos pyragu (kas labai praranda magiją pažvelgus į sudėtį – vanduo su miltais). Visgi buvom trup mėsos pasiilgę (ypač berniukas per dvi savaites) – tad valgėm skaniai ir noriai. Po pietukų dar ir ožkienos paragavom. Skanu.

Deja, su automobiliu bėdučių atsirado, nes mūsų AIESEC prižiūrėtojas nelabai buvo linkęs išleisti mus tris į laukinius Kenijos policininkų kelius, o ir draudimą automašinos reikėjo pratęst. Tad pasilikom nakvynei. Popietėj aplankėm prekybcentrį turtingojoj Nairobio pusėj. Nors vienoj vietoj labai kaip LT pasijaučiau. Nieko ypatingo. Paprastas prekybcentris.

Vakaras prabėgo Rossmine namuose, kur susipažinom su jos dukra, išgirdom apie sudėtingą vaikystę, iš arti matytą Ugandos pilietinį karą bei susitikimus su vyro – brito – šeima.

Sekmadienis – trišalio susitikimo diena. Mes, Rossmine ir Nairobio Strathmore Universiteto AIESEC prezidentas Ted. Sutraukus pašnekesį į sakinį: automašiną turėsime, bet ilgų atstumų juo važinėti mums nieks neleis, o ir trumpus būtų smagiau (Ted’ui, žinoma), kad pavairuotų mus koks kenis. Oh well. Beliko tik lipt atgal į Matatu ir pasiruošt dar vienai ilgai kelionei. Šįkart tamsoj, per lietų ir, žinoma, skrendant visiškai kelio sąlygų neatitinkančiu greičiu. Svarbu – grįžom.

Pirmadienis mumis pasitiko ramius. Olivia ir Rikard liko lovose sirgti, o aš iškeliavau mokyt pirminių ir romėniškų skaičių, netaisyklingų veiksmažodžių bei klausyti, kaip visi apgailestauja dėl mano kolegų ligos ir melsis už juosiuos. Taip pat apturėjau pirmąją pamoką ketvirtokams (Dalykas – science, tema – kaip prižiūrėti dantis). Kai pasisveikinau – akytės vaikų tik blykstelėjo ir nušigždėjo „Mzungu“ per klasę. Įdomoka mokyt dalykų angliškai, kai vaikams dar gerokai reikėtų anglų pasimokyt

Antradienis – kolegų atgijimas ir mano smigis. Mokyklon ėjom tryse, bet per pietukus pabėgau namo pamiegot, nes nelabai turėjau jėgyčių. Bad. Nes ryt popietėj keliaunam į Nakuru, į AIESEC Kenya prezidento rinkimus. Gal mes ir nelabai į temą, bet pamėginsim Nakurų ežerą pažiūrėt, kaži kokį ugnikalnio kraterį bei Hell’s gate nacionalinį parką. Pigu nebus, tad galėsiu vėliau ilgai savaitgaliais sėdėt kaimukį ir rašyt laiškus. Pasitaisom – vyksim ketvirtadienį, nes Kenijos AIESECai labai jau planukus keičia

Metas miegot, nes jau nė driežai stogu nebebilda lakstydami. Vėlu, o ryt mokyklon, kur mokytojai nesibodi užvanot vaikui lazduke ir pusryčiams valgo iš namų atsineštas bulves su arbata.

Linkėjimai iš visusmetussaulėčiašviečianuošešiųikišešių šalies.

P.S. Kitu metu tiesiai virš galvos šviečia mėnulis ir šaulys.

Su švente!

Sveiki, draugai mieli,

žinia, kad dažnas mano rašinys su pavadinimu siejasi mažai ir/arba nesisieja visiškai.

Kaip bus šįsyk?

Nuo paskutinio mano žvilgtelėjimo į pasilikault prabėgo metai (gal ir ne, bet taip dramatiškiau skamba). Per šį laiką minėtojo tinklaraščio autorius iš perspektyvios (?) studentės tapo truputį emigrante, truputį bedarbe gyvenančia su tėvais. O bet tačiau nutiko ir blogesnių dalykų (vardijami dalykai NEatsižvelgiant į jų svarbą visuomenei, man ar kam kitam, nėra atsižvelgiama ir į abėcėlinę eilę):

1) labai daug snigo. Todėl žmonės daužė automobilius, užsigaudavo krisdami, kai kurie ėmė jausti nejaukias baimes automobiliui slystant ledu. Oras buvo pakankamai šaltas, kad retą dieną vaikai galėtų statyti sniego senius. Šis faktas taip pat nepakėlė nuotaikos per labiausiai. Dar mažiau nuotaiką kėlė per Kalėdas retai skraidę lėktuvai. Vaikai nespėjo grįžti aguonpienio :///

2) aš beveik nemačiau LT rinktinės varžybų. Ne dėl to, kad esu ne patriotė. Force majore. Liūdžiu iki šiol.

3) po to kai Dalia labai susidraugavo su Aleksandru, teko jai nubraukt beveik visus respekto taškus. Dabar ieškau naujo moteriško role model. Andrius nėra moteris, tad tikėtina jog respekto lygis nuo šiol bus skaičiuojamas Irenai. Gal man ir nelabai mada svarbu, bet minėtosios ledės pusbrolis yra turbūt geriausias LT dizaineris, tai pridedam respekto.

4) shame on me. Klausiate kodėl? Pagūglinkit su vaizdu „lietuviskos isvaizdos emo“.

5) tikrai atsitiko ir kitų netokiųjauirgerų dalykų. Tyliai paliūdėkime, kad jie įvyko ir/arba kad nebuvo paminėti garbingame sąraše.

Panašu, kad šio įrašo pavadinimas jau naudotas ankstesniame įraše. Tačiau šįkart sveikinu iš anksto, nes tikėtina, jog rasis nauja valstybė. Afrikoj. Gal ir nėra jie pasiruošę tai nepriklausomybei, ir gal dabar daug labiau susitelkę nei kada ateity bus. Bet man vis tiek žavu labai, kai žmonės meta saugumą, pastovumą ir keliauja dalyvauti ne tame, kas neša ekonominę naudą ar galią, o tame, ką laiko esant teisinga. O dar ir taikiais būdais.

Tai tiek.

Su švente

Aidas vėl išvažiavo :/

Heleu

Su pavadinimu nebus nieko susijusio. Šian braidžiau po kaimuko paupio pusnis (ant ledo nelipau, nes daug centimetrų storio ledas man dar ne įrodymas, kad neįlūšiu). Sniego buvo iki kelių, bet nešalta. Žo, puiki žiema, išskyrus laikučius, kai reikia kast sniegą.

Tai teksto gal šiam kartui tiek

O šita šiaip. Mano katinėlis

P.S. tie, pas kuriuos labai šilta girtis negali. Nebent Gedas.